R. M. Rilkės laiškai - kiekvienam iš mūsų

 

Raineris Marija Rilkė (Rainer Marija Rilke) – vienas žymiausių naujosios vokiečių literatūros poetų, sulaukęs pasaulinio pripažinimo. Jo kūryba veikė visą moderniosios poezijos raidą.

 

Gimė 1875 m. gruodžio 4 d. Prahoje. Nuo pat vaikystės buvo kamuojamas įvairiausių kompleksų, nes nuolat jautėsi vienišas, nesuprastas, nelaimingas, neramus, plėšomas vidinių prieštaravimų. Tai lėmė asmeninės situacijos dramatizmas vaikystėje – patirti išgyvenimai dėl nuolatinių tėvų nesutarimų. Komplikuota situacija namuose neigiamai paveikė vaiko pasaulėvaizdį, tad galima daryti prielaidą, kad tai suformavo atitinkamus gyvenimo ir kūrybos modelius: polinkį į vienatvę, siekį kūryboje nagrinėti baimės, netikrumo, susvetimėjimo problemas.

Vaikystėje ir ankstyvojoje jaunystėje genialus austrų poetas jautėsi esąs suvaržytas, nepatenkintas savo egzistencija, mat 1886–1890 m. Rilkė lankė nemėgstamą kadetų mokyklą St. Pöltene, Austrijoje. Pastebėtina, kad penkerius metus, praleistus toje mokykloje, kūrėjas prisimindavo kaip didžiausią sielos kančių periodą.

 

Rilkės kūrybos šaltinis buvo kelionės. Taip jis pažino beveik visą Europą. Viename iš laiškų 1923 m. R. M. Rilkė rašė, kad laimė būdavo jaustis visiškai svetimam įvairiuose užsienio miestuose. Poetas paliko genialų vienišo klajotojo žanrinį palikimą: raudą, išpažinimą ir odę kartu. Jo pašaukimas ir atsidavimas kūrybai unikalus, o temos aktualios ir šių laikų skaitytojams. Itin subtiliai Rilkės idėjos persmelkė kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo pamokslus. Legenda tapo R. M. Rilkės skaitymai Paberžėje (Kėdainių rajone).

Tėvas Stanislovas sakydavo, kad Rilkės poezijoje sukaupta visa egzistencializmo filosofijos kvintesencija: „Iš Rilkės eilėraščių pajuntame jo giesmę „esimui“. Jis nedažo pesimistiškai, <...> tik konstatuoja, kad buvimas, viskas čia yra tik vieną kartą." Pastebėtina, kad austrų poetas sužibėjo ir kaip talentingas vertėjas. Reikšmingi jo vertimai iš anglų, prancūzų, italų, rusų kalbų.

Lietuvoje išleista dešimt kūrėjo poezijos rinkinių ir romanas. Kūrinius į lietuvių kalbą vertė V. P. Bložė, J. Degutytė, S. Geda, J. Juškaitis. H. Nagys, M. Indriliūnas, A. Tyruolis, J. Krūminas, A. Churginas, T. Venclova, Tėvas Stanislovas. Kapucinų vienuolio Tėvo Stanislovo vertimai išsiskiria tuo, kad jis stengėsi kuo tiksliau perteikti prasmę, nekreipdamas dėmesio į skambesį.

Rilkė parašė daug laiškų, kupinų metafizinių įžvalgų. Kai kurie nenusileidžia Martino Heidegerio veikalams.

Savo skaitytojams siūlome žinomiausią šio žanro kūrinį, skelbiamą kaip "Laiškai jaunajam poetui":

https://docs.google.com/file/d/0B2_01Dq8NGl4QkJLWHNnb0lEczA/edit?usp=sharing

 

Rilkės ir genialių jo amžininkų - B. Pasternako bei M. Cvetajevos - epistolinis palikimas atgijo kameriniame B. Mar spektaklyje "Į niekur laiškai..." Šiais metais įvyko spektaklio premjera.

Režisierė Birutė Mar: "Skaitydama istorinių asmenybių, kūrėjų užrašus, atrandu unikalią sceninės interpretacijos galimybę – gyvenimo dramaturgiją, kuriai, regis, neprilygsta jokia išmonė. Pasaulio literatūros genijų M. Cvetajevos, R. M. Rilkės ir B. Pasternako laiškai, tapę pjesės pagrindu, liudija, jog egzistuoja kita – kūrybos, dvasios realybė, kurioje galima išgyventi romaną, kokio, regis, nesugalvotų joks dramaturgas. O jei ir sugalvotų, neatrastų tokių autentiškų žodžių paliudyti herojų jausmams, kokių savo laiškuose atrado poetai M. Cvetajeva, R. M. Rilkė, B. Pasternakas.

Sykiu šie XX a. trečiojo dešimtmečio poetų užrašai – skaudžios ir sudėtingos epochos dokumentas, mintys apie savąjį laiką, visuomenę, kūrybos ir būties prasmę. Pasternakas tuo metu – revoliucingoje Maskvoje, Cvetajeva – skurstanti emigracijoje Paryžiuje, Rilkė – gyvenantis paskutiniuosius metus sanatorijoje Šveicarijoje. Trys likimai, staiga persipynę ir sužibę aistros ir kūrybos liepsna. Poetų laiškai, gebantys buities ir prozos pasaulyje patiriamus jausmus pakylėti ligi didžiosios literatūros aukštumų, spinduliuojantys unikalios būties energiją, bylojantys apie skaudų kūrėjo kelią.

Manau, spektaklio tema artima ir mūsų laikmečiui: kasdienybės triukšmas, kuriame garsiai skamba visai kitokie žodžiai ir idėjos – o kūryba, teigianti amžinąsias vertybes, pasilieka tyloje. Turi ateiti laikas jai prabilti.

Beje, M. Cvetajevos valia šie jos laiškai publikuoti tik praėjus pusei amžiaus po poetės mirties...

Norėčiau, kad būsimo spektaklio ašimi taptų žodžio erdvė, kuri nūdienos teatre, gaila, dažnai lieka užribyje. Žodžio, gebančio užfiksuoti ir paliudyti visą žmogiškų išgyvenimų ir jausmų spektrą, kūrybos jėgą."

Naudota medžiaga iš                  www.biografas.lt/
                                                    www.teatras.lt

Vertingos nuorodos:

www.rasyk.lt/rasytojai
www.poemhunter.com
profiles.incredible-people.com
www.rilke.de