Bethovenas prie Bacho kapo
Nesuprato, kai žvilgsnis išėjo
nepalikdamas netgi tamsos,
bėrė į delną
pelenus,
naktį pažindavo tik iš klausos,
į langą vis gręždavo
ausį,
sniegą ar žiedlapius pustant
pustonių klausė,
žingsnis
po žingsnio
tipeno kvintų ratu,
laiką matavo randuotu
nuo
diezų pirštu…
O kai visai sustojo
laukt fugos,
atgriaudinčios
sau pavymui –
tapo ramu.
Ir jokios, po velnių, tokatos,
tik kurtumo aukštam aptvare
dvi
mažytės
veidu nuslystančios natos:
mi...re.
Stankevičius, Rimvydas. Randas: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą