Gimnazistai sužinojo, kokia vertinga jų tarmė

Baigiasi 2013-ieji, paskelbti Tarmių metais.  Tarmių amžius – apie 1000 metų, todėl jos yra svarbus šaltinis tautos ir ypač kalbos istorijai. Nedaug kraštų gali didžiuotis tokia tarmių gausa kaip Lietuva. Dabar skiriamos dvi tarmės (aukštaičių ir žemaičių), 15 patarmių ir per 100 šnektų (10 jų išliko už Lietuvos Respublikos ribų). Dauguma Kėdainių rajone gyvenančių žmonių kalba vakarų aukštaičių šiauliškių tarme.

 

Spalio 18 d. Kėdainių krašto muziejus organizavo akademinę Tarmių metams skirtą popietę, kurioje apie mūsų šnektas pasakojo Lietuvių kalbos instituto darbuotojos: prof. dr. Danguolė Mikulėnienė, dr. Jurgita Jaroslavienė, dr. Violeta Meiliūnaitė. V. Svirskio salėje stebėjome šį renginį su lituaniste Audrone ir būreliu jos mokinių. Pačia savo prigimtimi archajiška tema buvo atskleista patraukliai, viešnios perteikė naują mokslininkų požiūrį į tarmių skirstymą, aktualumą, tyrimo ir sklaidos galimybes. „Viliuosi, kad Švietimo ir mokslo ministerija atsižvelgs į tarmių tyrinėtojų prašymą suteikti galimybę etnografiniuose regionuose vesti etnografijos pamokas. Čia vaikai ne tik kalbėtų, bet ir dainuotų tarmiškai. Būtų galima pasimokyti savo miestelio ar kaimo istorijos. Taip pat sužinoti, kaip išvirti ar iškepti patiekalų pagal vietinių gyventojų receptus“, – kalbėjo prof. D. Mikulėnienė.

Tikėkimės, kad renginyje apsilankę gimnazistai suprato renginio potekstę - nustoti gėdytis savo savasties...

Primename, kad Kėdainių krašto muziejuje saugomi turtingi kraštotyros ekspedicijų metu tarmiškai užrašytų tekstų rinkiniai. Čia pateikiame tik dvi kraštotyrininko Ryto Tamašausko užrašytas sakmes.

 Duomenys apie tarmes iš įvairių regionų jau prieinami ir internete.

Velnias naktigonėj

Un nakties jodavom arklius. Visi jodavo. Senovėj naktim arklius ganyt. Ti ugne užsikuria, šilčiau būtų naktį. Į rudenį bulbių yra lauke, prisikasa, kepa. Ilga naktis. I velnias prisistato kept bulbių. Sakydavo, i žeria. Su nedėguliu kitas paėmęs duoda tam velniui. Ką jam užduosi orui. Prapuolė ir vėl atsirado.

Velnias su meškom galinėjasi

Pas vieną žmogų buvo tarnaitės samdytos, pas ūkiniką jau didelį. Seniau buvo klajmuõse jaujos pastatytos. Te kai suveža javus, kūrena to jauja i džiovina pėdus a vasaroji. I paskui kulia spragilais, da senovėj. Tai velnių taip pat būdavo. Aina anksti rytą kult, jau velnias sėdi an balkio. Atėjo tie jau meškinykai. Pajme tas šeimininkas nakvot. Sako, veskite į jaują dvi meškas. Nuvedė jie, pririšo į vieną kampą, į kitą. I naktį atėjo tas velnias į tą jaują. Tik kai viena griebė meška, pradėjo lamdyti jį ištrūkus. Į kitą kampą – i te palamdė jį. Išbėgo jisai.
A už dienos jau ateina tas velnias pri klojimo sutinką tą tarnaitę i sako, jis nežino, ką jų vardai: „A da tos katės yra?” A to šeiminyko katė buvo kačiukais apsikačiavus. Sako: „Jau su kačiukais”. Tas velnias kai apsisuko i daugiau jau negrįžo į tą jaują, į tą klojimą, i pabėgo, bijojo.

 Pasakojo Stasys Budrys, g. 1916 m. Bajėnų k., Babtų valsč., Panevėžiuko par., Kauno apskr.