Žiema yra Tavo paskutinis laiškas – liūdnas ir nebeatsakomas.
Data: pėdsakai kely, sušalę ir nebeįskaitomiTarp kūno ir amžinybės.
![](https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhtbcCiJ-ZpELoTfKosoxQ1tNpnzev7yOqWg9okbV6yycUONSg7c5CZ8XnkVkgFz5be_09mby2490T1W3mtnEVO18TbisDu-XY_skY23oMrOtNMuWWrs0NKCUiwiW11TyJVYD67SIfOPbTT/s1600/Nyka2.jpg)
![](https://blogger.googleusercontent.com/img/b/R29vZ2xl/AVvXsEhvbSsoddguKm_aoG5LYwTBCNG2LJsNHXmeBZVBrvxUpvFIJZLlBEIruhWCnTsqF1EVBPuQP9u3gCMTkPoSsIBs0SgzZsxJfM7jQJpmgc5jCyXbFlaXRDJqpd5hvhRA5V1JK-Qx-1pqU7A-/s1600/niliunas.jpg)
T. Venclova:
Griežta, santūri, rafinuota, bet valinga Nykos poetinė kalba išreiškia griežtą, santūrų ir valingą pasaulėvaizdį: išreiškia pačia savo materija ir sandara, kiekviena garsų samplaika, kiekvienu žodyno savotiškumu, kiekvienu sintaksės lūžiu. Visoje savo kūryboje poetas kalba apie tremtį. <...> Žmogus – tarsi Hiobo knygoje, gnostikų, senųjų krikščioniškų mistikų ar Safedo atsiskyrėlių sistemose – pačiu savo buvimu pasaulyje yra ištremtas, atskirtas nuo ontologinės pilnatvės, į kurią jis gali ir privalo veržtis, neturėdamas garantijų, kad ją pasieks. <...> Tolimų šalių ir epochų įvykiai virsta amžinos egzistencinės situacijos modeliu ar formule. Kultūra šiame pasaulyje paprastai tėra pairusi sinchronija , o gamta – abejingas žmogui, neigiantis ir žlugdantis jį ritmas, nebent retkarčiais dovanojąs ekstazės mirksnį <...>
Vienintelis atsakymas į šį pasaulį – beviltiška kova, ištikimybė sau ir artimui, atsparumas ir ištvermė be iliuzijų; vienintelė žmogaus atsakomybė – stoiškai atstatinėti ir artinti būties pilnumą, kuris kartais – be jokių garantijų – blykstelėja spindulyje, linijoje, žodyje.