Kėdainių gimnazijos šviesuliai. Henriko Nagio jubiliejiniams metams

 

 Ant mano delnų - paukščių šešėliai,
žydi pavasario debesys. Dauboj -
putoja vanduo,
dainuoja
akmenys srovėje.
Šiaurėj, toli,
tegul kyla
iš žemės baltų delnų
mano sakalas
į pilką putojantį dangų -
žėrintis
kaip išskalautas į krantą
gintaras.

 

Šįmet – jubiliejiniai poeto Henriko Nagio (1920-1996) metai.

Henrikas Nagys – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos poetų. Atšiaurus lygumų peizažas („Šiaurėje miega visų eilėraščių žodžiai...“), rudenio lietaus merkiama žemė, pilkas poetų paukštis – sakalas, namai, į kuriuos sugrįžtama juos sukuriant – iš tokių taupių ir talpių metaforų atpažįstame Henriką Nagį.

Poetas gimė 1920 m. Mažeikių rajone, trikalbėje šeimoje, anksti atvėrusioje jam lietuvių, latvių ir vokiečių kultūrą. Jaunesnioji Nagio sesuo Zinaida (Liūnė Sutema) – taip pat žymi poetė. Kadangi Nagio tėvas buvo geležinkelininkas, šeima nuolat kilnojosi iš vienos vietos į kitą. 1944 m. būtent iš Kėdainių pasitraukęs į Vakarus, H. Nagys aplankė Lietuvą tik 1991 m. Poeto palaikai ilsisi Vilniuje.

Kėdainiai – ryškus įspaudas H. Nagio biografijoje ir, be abejo, kūryboje. Mūsų mieste būsimasis poetas baigė gimnaziją; čia jo estetines pažiūras ir literatūrinį skonį formavo  mokytojas J. Paukštelis. Kėdainiuose gimė brandūs H. Nagio eilėraščiai, įėję į pirmuosius poezijos rinkinius, išleistus jau išeivijoje: „Eilėraščiai“ (1946) ir „Lapkričio naktys“ (1947).

Keli H. Nagio autobiografiniai štrichai:

Gimnaziją baigiau Kėdainiuose 1940 metų birželio 15 dieną. Tos pat dienos popietėje Raudonosios armijos tankai riedėjo Kėdainių miesto gatvėmis. Mūsų laida buvo paskutinioji laisvos Lietuvos abiturientų laida. Mano bendraklasiai buvo poetas Jonas Sereikis ir rašytojas Medardas Bavarskas.  Literatūrą mums dėstė rašytojas Juozas Paukštelis.

Kėdainių gimnazija 1937 m.

Eilėraščius rašyti pradėjau anksti, bet atspausdinau pirmuosius 1937 m. Vertimus iš vokiečių ir latvių kalbų ir originalius eilėraščius spausdinau Ateityje, Mokslo dienose, Naujojoje romuvoje, Židinyje ir dar keliuose nepriklausomybės laikmečio leidimuose. 1939 m. redaktoriaus Juozo Keliuočio buvau įrašytas nuolatinių Naujosios romuvos bendradarbių sąrašan (anot tuometinio mano literatūros mokytojo Kėdainiuose Juozo Paukštelio, „geron draugijon“ tarp V. Mykolaičio-Putino ir Salomėjos Nėries).

Gimnazijos bibliotekoje kviečiame pasižiūrėti S. Parulskio ir V.V. Landsbergio dokumentinį filmą apie H. Nagį "Epitafija ant poeto kapo".

saulėtas ruduo lygumose
Tarytum uždegtos didžiulės vaško žvakės
šventoriuj spindi saulės nuplieksti klevai:
ir tarpe jų maža bažnyčia klūpo, kaip mergaitė
baltais rūbeliais,- ir visai visai lengvai,
kaip mintys jos - melsvi ir skaidrūs dūmai sklaistosi ir plakas.

Visuose lygumų kraštuos liepsnoja smilkstantys laužai -
ir dainos skamba ilgesingos ir bekraštės - -
Atrodo, kad dainuoja lygumose vieniši liekni beržai,
linguojančiom šakom apsvaigusios jų dainos teka.

Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos,
bet širdyje giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį.

NAMAI Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo. Bus skaidri, šalta žiemos naktis. Švies didžiulės žvaigždės tylumoj, ir beržai stovės šalikelėm balti. Taip prieisiu kelią į namus... Tolumoj suvirps varpeliai - ir skambės, skambės. Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės - didelis, liepsnojąs, neramus... Ir praversiu aš namų duris - pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys plazdančios ugnies ant mano veido kris... Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis...

*  *  *
Niekad neparduok savęs. Tegu
išrinktieji ieško išrinktųjų.
Tu palik tarp paprastų ir tarp pilkųjų,
būk pažemintųjų broliu ir draugu.

Dalią jų ir duoną jų priimk.
Neišsižadėk jų lig paskutiniosios.
Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius.
Būki nebylio burna ir neregio akim.

Būki dulke dulkėse ir pelenu tarp pelenų.
Vienišų viltim ir paliktų paguoda.
Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda:
nuolat alkanu tarp nuolat alkanų.

ŠIAURĖ
Šiaurėje miega mano miškų medkirčiai
po pusnynų puriais patalais.
Pūgos ūbauja jiems lopšinę nakčia.

Šiaurėje miega mano marių žvejai
po skaidria kaip stiklas ledo pluta.
Plazda jiems akinanti burių drobė danguje.

Šiaurėje miega mano žemės artojai
po kietu kaip suomių titnagas gruodu.
Šnara kruša kaip grūdai pilami į aruodą.

Šiaurėj su savo svajonėm, žvaigždėm ir vėjais
miega mano seserys, broliai poetai.
Miega ir klausosi amžino žemės kraujo tekėjimo.

Šiaurėje miega visų eilėraščių žodžiai
ir pirmo pavasario potvynio laukia,
kad galėtų pabust ir pakilti kartu su paukščiais.

SAKALŲ VALANDA

Nesvarbu kada
ir kur - nesvarbu,
bet turėsiu raibų
sakalų; ir tada
jie sklandys ir skraidys,
saulę, dangų uždengs,
kris ūmai, lyg rudens
naktimis krenta žvaigždės namo:
iš neužmatomos aukštumos -
kaip apsvaigę žaibai, kaip akmuo -
sakalų, mano paukščių, lietus.

Nežinau,

kada bus,
ir kur nežinia,
mano paukščių raibų
padangė pilna.

Nesvarbu

nei kur, nei kada,
bet išmuš
man dar
sakalų valanda.