Diena su Baranausku

Mes tyrinėjame ne poeziją, mes tyrinėjame save...

Ši prof. S. Valento mintis labiausiai tinka pabūti epigrafu gražiai, potyrių pilnai dienai, kurią lituanistams padovanojo A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus bei Lituanistų sambūris. Plačiau pasiskaityti apie renginį  „(Ne)aktualus Baranauskas (ne)raštingųjų kuprinėje: tarp poezijos meilės, regioninio orumo ir kultūros istorijos“ kviečiame muziejaus svetainėje, o čia - tik keli impresionistiniai štrichai (dr. B. Speičytė sutiko su vieno dalyvio nuomone, kad Baranausko poemai galima taikyti ir tokį skaitymo kodą).                                          

Susitikimo dalyviai prie A. Baranausko paminklo

Brigita Speičytė, Skirmantas Valentas, Tomas Andriukonis ir diskusijos moderatorius Paulius Subačius kvietė jau mokykloje skaityti Baranauską kitaip; jo poema - ne tik gražus, klasicistiškai tvarkingas grybų ir medžių registras; T. Andriukonis šyptelėjęs replikavo, kad šis tekstas veikia kaip hadronų greitintuvas: įgyja tokį pagreitį ir turi tokį energijos krūvį, kad visa tvarkinga sistema subyra, nuosekliai vardijami pojūčiai susimaišo, tekstas apie šilelį tampa liudijimu apie pačius svarbiausius patyrimus. Vienybės su pasauliu? Tautos vienybės? Dievo? Meilės? Kūrybinės galios, pajėgios per vaizduotę rekonstruoti pasaulį? Ir, anot B. Speičytės, dramatiškas suvokimas, kad rekonstrukcija neįmanoma - gal ankstyvas romantikų programos paneigimas paaiškintų ir ilgą Baranausko tylą, dažnai interpretuotą kaip atsimetimą nuo lietuvybės ir kūrybos. Diskusijoje aistringai atmesti ir šie poetą lydėję mitai: koks iškalbingas faktas, kad Baranauskas miršta versdamas į lietuvių kalbą Šventąjį Raštą,  - šis vyskupo darbas ne tik nebuvo išleistas, jis nebuvo įvertintas net pačių dvasininkų. Deramo įvertinimo laukia ir kiti mažiau žinomi Baranausko tekstai: "Dievo rykštė ir malonė", eiliuoti susirašinėjimai su sielos bičiuliais (Baranausko žodžiais - Broliu, Seserimi) K. Kairiu ir K. Praniauskaite (beje, pastarieji nepriekaištingai išleisti Anykščių muziejininkų parengtame leidinyje "Poetiniai dialogai", 2013 m.). Gausybė kitų profesionaliai, estetiškai muziejaus išleistų knygų byloja, kad dėmesys Baranauskui nėra proginis, jubiliejinis. Kaip ir dėmesys kiekvienam susitikimo dalyviui.

Grįždamos su kolegėmis džiaugėmės, kad jubiliejai gali būti švenčiami taip prasmingai, susigrąžinant  laiko atsijotą savo kultūros auksą į dabartį...

Kėdainių lituanistės prie A.Vienuolio-Žukausko namų vartelių

Dabar, kai rašau praslinkus gerai savaitei, atminty iškyla dar keli dūšion įsmigę tos dienos fragmentai.
Keli auksiniai lapai, nukritę ant stiklinio L. ir S. Didžiulių viešosios bibliotekos stogo; Baranauskas, giedamas "Valaukio" moterų, nuometo rišimo ritualas, pravirkdęs ir "modelį", ir daugelį klausytojų; aštuoniolikmečio poeto moralės kodeksas, kurį anykštėnai iš dienoraščio perkėlė į miesto centrą, kur jo nė rūdys nesuės, per medinį senamiestį, pro B. Buivydaitės namus kukliai čiurlenantis Šaltupys, išvalytas mokytojų lituanistų ir jų mokinių pastangomis; puodelis karštos šilelio žolelių arbatos nusileidus nuo Lajų tako, bet prieš tai, užkopus beveik iki bokšto viršaus - išsipildžiusi poemos ištarmė - anykštėnų tarme, prof. S. Valento balsu:
Tai toks miškas traukęsis par Lietuvos žemę;
Visi plotai žaliavę pavėne aptemę;
Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,
Kaip lietuvnykų širdys int vieną tėvynę...

P. S. 2015-ųjų Antano Baranausko literatūros premijos laureate tapo akademikė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Laureatės pagerbimas ir šventinis Premijos įteikimo vakaras planuojamas gruodžio 11 d. ir mus svetingai priėmusioje Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje. Džiaugiamės, sveikiname!