Gegužės 29 d. sykiu su KŠPT Kėdainių rajono mokyklų bibliotekininkams surengėme išvažiuojamąjį seminarą „Didžiųjų Lietuvos mokslo įstaigų bibliotekos – komunikacijos ir kultūros sklaidos įstaigos“. Pirminis seminaro tikslas buvo praplėsti kultūrines mokyklų bibliotekininkų kompetencijas ir įgyti žinių apie spaudinių komplektavimo, tvarkymo, skaitytojų aptarnavimo naujoves, tačiau seminaro dalyves atradimo džiaugsmas lydėjo pažįstant lankomas bibliotekas kaip vertingus kultūros paveldo objektus, mokslinių tyrimų, vertingų rankraščių bei leidinių saugojimo, komunikacijos ir kultūros sklaidos įstaigas. Manome, kad vertinga sustiprinti nuostatą ir mokyklų bibliotekas matyti ne tik kaip siaurą aptarnavimo funkciją atliekančius švietimo įstaigos padalinius.
Lektorė Vita Vinkštaitienė supažindino su bibliotekininkystės
Lietuvoje ištakomis – VU senąja biblioteka; P. Smuglevičiaus salėje apžiūrėjome
ypatingą parodą - „Bibliotheca curiosa“
(Įdomioji biblioteka). Šis pavadinimas nurodo parodoje eksponuojamų XV–XIX a
knygų ypatingumą savo turiniu, išvaizda ar kokiomis nors kitomis savybėmis, dėl
kurių jos iki šiol niekada nebuvo rodomos visuomenei. Buvome vienos pirmųjų,
aplankiusios restauruotas istorines universiteto erdves – observatoriją,
Lelevelio ir Baltąją salę. Po išsamaus pasakojimo apie daugybę
kartų nuniokotą universiteto ansamblį užsimezgė diskusija apie skirtingais
laikmečiais įvairuojantį požiūrį, kas ir kaip yra saugotina.
Senųjų spaudinių paroda P. Smuglevičiaus salėje |
Po P. Repšio freskomis |
Atnaujinta Baltoji salė |
Observatorijos kiemas |
Naujausias
puslapis VU bibliotekos istorijoje – Mokslinės
komunikacijos ir informacijos centras (MKIC). Su šia modernia studijų erdve supažindino
lektorė Ramunė Gedvilaitė. Ištisą parą skaitytojams atvira įstaiga sužavėjo modernia,
patogia vartotojų aptarnavimo sistema, įvairiems skaitytojų poreikiams pritaikyta darbo aplinka
bei architektūriniais pastato erdvių
privalumais.
Mokslų akademijos
Vrublevskių biblioteka mus domino kaip mokslo ir kultūros istorijos
dokumentinio paveldo tyrimų institucija. Turime prisipažinti – nors
esame bibliotekininkės, bet nežinojome įkvepiančios šios privačios bibliotekos
atsiradimo istorijos. Jos įkūrėjas T. Vrublevskis – eruditas ir altruistas,
savo lėšomis sukaupęs daugiau kaip 60 tūks. egzempliorių su LDK istorija
susijusių dokumentų ir pasirūpinęs padovanoti miestui biblioteką. Turėjome išskirtinę
galimybę apsilankyti uždaruose dabar jau 3 mln. egzempliorių turinčios
bibliotekos fonduose. Bibliotekoje naudojama kitokia, mums neįprasta dokumentų
klasifikavimo sistema: pagrindinis knygų išdėstymo lentynose kriterijus yra jų
dydis; tokį pasirinkimą lėmė ir didžiulė leidinių formato įvairovė, ir patalpų
specifika – biblioteka įsikūrusi buvusiuose Tiškevičių rūmuose. Didžiausią
įspūdį paliko pažintis su senaisiais rankraštiniais ir spausdintais leidiniais
– Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelione į Jeruzalę“, Kazimiero
Simonavičiaus „Didžiuoju artilerijos menu“, senųjų dvarų damų lektūra, spaudos
draudimo laikotarpio matematikos vadovėliu, XIX a. jaunuolio kaligrafijos
pratybų sąsiuviniu, A. Smetonos asmeniniu laišku... Palyginome pirmųjų
spausdintų knygų – inkunabulų – ir vėlesnio leidimo knygos meną. Šiuos
informatyvius užsiėmimus, kurie buvo filmuojami, įkvepiančiai vedė
Komunikacijos skyriaus darbuotoja Sonata Šulcė.
Seniausi spaudiniai liečiami tik su pirštinėmis |
Seminaro dalyvės su lektore S. Šulce bibliotekos balkone |
Manome, kad išvažiuojamojo seminaro forma labai naudinga
profesine prasme, tačiau bene
didžiausias jo sėkmės kriterijus, kad dar kartą atradome savo profesijos
vertę.
P.S.
Skaitytoja Bernardinų sode... |
...ir filologijos studentas Daukanto kiemelyje |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą