Kęstutis
Navakas
debesys
švininiai lyg burės pripildytos pilko lietaus
ir skaidrūs lyg metai kurių dar praeiti nespėta
jie plaukia link tikslo ar šiaip kažin ko neartaus
kas niekad netilpo į kryptį ir laiką ir vietą
kaip oro kasyklos kur kasame savo sapnus
jie nyra į jūrą anapus tykių horizontų
ir vėjas juos lydi paniręs į kirų sparnus
ir vandens jų atspindžius neša ton pusėn kurion tu
nėsyk nekeliavęs ji tau dar toliau nei toli
tad slėpki akis prisidėjęs prie antakių ranką
jie plaukia lyg švinas dangum begaliniai keli
ir viskas dar čia tačiau tau jau kažko neužtenka
lyg svetimas eitų į paliktus tavo namus
dalintis ir džiaugtis viskuo kas tik tau buvo skirta
nors tai tiktai debesys bet jų artumas ramus
baisiau už metus kai dar nieko nebuvo patirta
jie srūva kaip kraujas jie leidžiasi gyslom žemyn
susirenka saulę nuo bokštų bei medžių viršūnių
ir daužomas žingsnių tu sunkiai grįžti kambarin
ir vėl iki ryto renki savo tūkstantį šukių
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą