 |
| Bendras šventės dalyvių piešinys |
Žavi ir talpi M. Prusto metafora, taip ir netapusi jo sumanytos epopėjos, vėliau pavadintos "Prarasto laiko beieškant", pavadinimu, davė idėją šiųmečiam "Poezijos pavasario" renginiui. Tradiciškai gegužę bibliotekoje vyksta šventiška poezijos skaitymų valanda - jauki, be cenzūros ir kritikos. Skaitome, ką mėgstame, dalijamės patirtimis ir atradimais, gerais kūriniais ir bent šiek tiek sulėtintu savo laiku.
Ačiū Aldonai, Irmantei, Laurai, Ugnei, Vidmantui, Gintarei, Viktorijai, Renatai, kad kūrė su mumis poezijos sodą.
Ačiū V. Mačerniui, J. Marcinkevičiui, Maironiui, S. Nėriai, A. Marčėnui, S. Eitminavičiui, T. Venclovai, K. Aikenui, A.A. Jonynui... ir M. Prustui, prozą rašiusiam kaip poeziją...
 |
| Bet vos tik arbatos gurkšnis su pyragaičio trupiniais palietė gomurį, aš krūptelėjau ir suklusau – manyje vyko kažkas nepaprasto... |
 |
| [...] visos mūsų sodo ir pono Svano parko gėlės ir Vivonos vandens lelijos, ir paprasti miestelio žmonės, ir jų nameliai, ir bažnyčia, ir visas Kombre, ir jo apylinkės, – visa, kas turi kontūrus, kas yra apčiuopiama, – miestas ir sodai – išplaukė iš mano arbatos puodelio. |
 |
| Tačiau kai išmiršta būtybės, sudūla daiktai ir nieko iš tolimos praeities nebelieka, skonis ir kvapas, trapesni, bet gyvybingesni, patvaresni ir ištikimesni, ne tokie materialūs, dar ilgai – tartum vėlės – mena, laukia, tikisi ant visa ko griuvėsių, vieni nepalūždami, neša ant beveik neapčiuopiamo savo lašelio milžinišką prisiminimo rūmą. |
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą