Vakar buvo 155-tas Selmos Lagerliof (Selma Ottiliana Lovisa Lagerlöf) gimtadienis. Žymi švedų rašytoja, Nobelio premijos laureatė, kūrė tuo laikotarpiu, kai Europos meną keitė įvairios modernizmo srovės, tačiau jos kūryba liko pabrėžtinai idealistinė, romantinė. Atrodytų, anachronizmas. Tačiau - neįtikėtina - pakilus sakmiškas stilius įtraukia ir įtikina autorės adoruojamų idealų tvarumu. Jos pasaulyje dera ir šiaurietiškas melancholiškas grožis, ir pareigos rūstumas.
Verčiau ne tik S. Lagerliof, bet ji tikrai geniali. Jos kalba labai taisyklinga, paprasta, chrestomatinė. Tačiau, būdama talentinga, ji pasirinko savitą būdą supažindinti vaikus su Švedijos geografija. Kaip nuostabu būtų turėti mums tokį Lietuvos geografijos vadovėlį.
Jeigu vaikystėje Nilso kelionių neperskaitėte, ne vėlu atrasti šią knygą dabar. Beje, pažintį su Lagerliof kūryba siūlyčiau pradėti nuo labiausiai ją išgarsinusio romano. Sakoma, kad S. Lagerliof debiutas – Saga apie Gestą Berlingą (1891 m.) – buvo esminis lūžis visoje švedų literatūroje. M. Unamunas kartą yra pasakęs, kad geriausi romanai visuomet yra poemos. Nežinau, ar jis buvo skaitęs Gestą Berlingą, tačiau trumpiau ir taikliau šios knygos neapibūdinsi.
Vertimai į lietuvių kalbą:
Apysakos apie Kristų (1926)
Dvasios ir žmonės (apysakos, 1929)
Kristaus rožės legenda ir kiti pasakojimai (1929)
Peteris Nordas (apysaka, 1930)
Saga apie Gestą Berlingą (romanas, 1982; 1989)
Kapų lelija (1933)
Mergaitė iš Stormyro vienkiemio (novelė, 1937; 1993)
Portugalijos karalius (romanas, 1958 ir 2001)
Liljekrūnos namai (romanas, 1993)
Kristaus legendos (1997)
Liovenšioldų žiedas; Šarlota Liovenšiold; Ana Sverd (romanai, 1999)
Stebuklingosios Nilso kelionės (3–iasis leid., 2000)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą