Kad ne auksinės vasaros...

Vasara - nedėkingas metas parodoms; visų mintyse tik egzaminai ir laisvė... Todėl kuklią bibliotekos parodėlę, skirtą masinių trėmimų Lietuvoje pradžiai atminti, primename dabar, kai galime ją papildyti nauja medžiaga. Dzūkės Vlados Treigienės-Jakavonytės (g. 1929 m.) iš tremties parsivežti rankdarbiai - daiktiškas liudijimas apie kūrybingo žmogaus dvasios pergales.

Vlados brolis - Merkinės apylinkių partizanas Juozas Jakavonis. Pokario metais dvidešimtmečiui jaunuoliui buvo lemta būti legendinių Pietų Lietuvos partizanų vadų - Juozo Vitkaus - Kazimieraičio ir Adolfo Ramanausko - Vanago ryšininku, o jo tėvų sodyboje buvo įrengtas bunkeris - partizanų vadavietė. Čia buvo įrengta spaustuvėlė, rengiami ir spausdinami štabo dokumentai, leidžiamas partizanų pogrindinis laikraštis „Laisvės varpas". Enkavėdistų suimtas J. Jakavonis buvo žiauriai kankinamas Merkinėje ir Varėnoje, nuteistas 15 metų lagerio ir tremties, buvo išvežtas į Kolymos rūdynus. Netekęs sveikatos, po trylikos metų sugrįžo į Lietuvą. Prasidėjus Atgimimui, J. Jakavonis aktyviai įsitraukė į Sąjūdžio veiklą. 1997 metais sodyboje buvo atstatytas bunkeris. Jį nuolat lanko svečiai iš Lietuvos ir užsienio.  Prieš septynetą metų J. Jakavonis išleido knygą „Šalia mirties".

 

Gimtoji Vlados Treigienės sodyba atvira lankytojams, besidomintiems pokario istorija

 

Jo sesuo Vlada - ir dėl sveikatos, ir dėl kitokios charakterio sanklodos - savo brandžios pozicijos negali įprasminti taip viešai ir veikliai, bet jos meilė žmonėms, gimtinei ir Lietuvai, begalinis pasitikėjimas gyvenimo tėkme spinduliuoja moteriška šiluma bendraujant ir skleidžiasi jos rankdarbių spalvomis.
 

 P. S. Tik parengus šią publikaciją pasiekė žinia apie Vlados Treigienės mirtį. Tebūnie šviesus jos atminimas.

 

Naujos knygos

Skelbiame gautų leidinių sąrašus ir maloniai kviečiame skaityti.

dovanos iš Dotnuvos

 

A. Puškino gimtadienis

Gegužės 23 d. gimnazijos biblioteka pakvietė įsilieti į Poezijos pavasario šurmulį. Šįsyk poezijos skaitymų valanda buvo skirta rusų poeto Aleksandro Puškino 215-osioms gimimo metinėms. Šventės dalyviais tapo visi, susirinkę prie stalo gimnazijos rūsyje. Deklamavome, skaitėme mėgstamiausias poeto eilutes, aptarėme jo ryšius su Lietuva, lyginome vertimus su originalu, klausėmės romansų Puškino žodžiais. Skaidrėse buvo pristatyta Peterburgo tema Puškino kūryboje. Už išsamią ir šiltą poeto kūrybos apžvalgą ypač dėkojame mokytojai Verai.

 

 

 

 

 

Aleksandro Puškino 215-osioms gimimo metinėms

 

Svarbiausias miestas Puškino gyvenime - Sankt Peterburgas, ypač jo priemiestis Carskoje Selo, kur poetas baigė licėjų ir praleido metus po vedybų. Kviečiame pasivaikščioti po šių dienų Peterburgą. Jus lydės (aišku, neišverčiamos!) A. Puškino eilutės.

"Įžengti" į parodą kviečiame pro poeto pieštus licėjaus vartus.

 

Tulpės Šekspyrui

Balandžio pabaiga... Žydinčių tulpių margumynas. 450-osios Viljamo Šekspyro gimimo metinės. Gurkšnodamos bibliotekoje kavą, su anglų kalbos mokytojomis sumanėme vienu metu atšvęsti abu džiaugsmingus įvykius.

  

 Biblioteka pražysta tulpėmis - gyvomis ir Rimos rankų sukurtomis.

  

Bibliotekoje parengtos parodos supažindina su Šekspyro sonetų iliustracijomis ir dramų interpretacijomis Lietuvos teatrų scenose.

 

                      Giedrė, Rita, Renata ir Rima rūpinasi gimtadienio vaišėmis.

Gimnazistai deklamuoja sonetus ir žiūri dokumentinį filmą apie V. Šekspyrą.

 

        Mokytojos Daivos mokiniai pažeria daug įdomios informacijos ir žaismingų užduočių.

                          Liutnia niekas negroja, tad klausomės gitaros.

 

Ir vėl grįžtame į skaityklą angliškos arbatėlės...

 

 

 

Malonūs mūsų skaitytojai!

Bibliotekos skaitykloje nuo šiol veikia knygų mainų skyrelis.

Šiame skyrelyje esančius leidinius jūs galite pasiimti skaityti.

Jeigu patiko – pasilikite juos. Kviečiame ir jus atnešti  nebereikalingą literatūrą.

Gal jūsų perskaitytos knygos ras naujus savininkus.

Dovana bibliotekai

P. J. Baltuškienė padovanojo  knygų iš savo asmeninės bibliotekos. Atkreipiame dėmesį į lietuviškosios tematikos leidinius (apie Lietuvos pokarį, mūsų krašto rašytoją J. Paukštelį ir kt.). Kviečiame skaityti:

 

1.      18 parų po žeme / Stanislovas Andriušis. - Kaunas, 1991. - 181, [1] p., [4] iliustr. lap

2.      Čia mūsų namai / Juozas Paukštelis. - Vilnius, 1969. - 453, [1] p

3.      Daina apie sakalą / Sergijus Minclovas. - 1932 m. laidos fotokopija. - Kaunas, 1991. - 219 p

4.      Dalinau Tavo tiesą / Petras Tarulis. - Utena, 2004. - 281, [2] p

5.      Didysis kovotojas / redagavo Jonas Kidykas. - [Putnam], 1989. - 385 p. -  (Krikščionis gyvenime)

6.      Dramos; Sonetai / Viljamas Šekspyras. - Vilnius, 1986. - 720 p. -  (Pasaulinės literatūros biblioteka)

7.      Esame nenaudingi tarnai / Aldona Kezytė. - Šiauliai, 2001. - 221, [3] p

8.      Gerojo Dievo globoje / Nijolė Sadūnaitė. - Vilnius, 1991. - 103, [1] p

9.      Gyvenimas praėjo pro šalį / Aldona Ivaškevičiūtė-Blažienė. - Kaunas, 2000. - 77, [2] p., [8] iliustr. lap

10.  Gyvieji liudininkai / Juozas Augustaitis. - Kėdainiai, 2001. - 176, [2] p., [7] iliustr. lap

11.  Graži tu, mano brangi tėvyne / Kultūrinių ryšių su užsienio lietuviais komitetas. - Vilnius, 1967. - 558, [2] p., [12] iliustr. lap

12.  Grįžulas / Henrikas Nagys. - Vilnius, 1990. - 302 p

13.  Jaunystė / Juozas Paukštelis. - Vilnius, 1959. - 469, [1] p

14.  Juozas Paukštelis / Elena Bukelienė. - Vilnius, 1985. - 190, [2] p., [9] iliustr., portr., faks. lap

15.  Ką dažnai prisimenu / Juozas Paukštelis. - Vilnius, 1979. - 354, [5] p.

16.  Kaimynai / J. Paukštelis. - Vilnius, 1956. - 301, [3] p

17.  Kaimynai / Juozas Paukštelis. - 3-iasis leid. - Vilnius, 1977. - 245 p

18.  Kaip jie mus sušaudė / J. Petruitis. - Fotogr. leid. - Vilnius, 1990. - 273, [3] p

19.  Kančių keliu / Juozas Augustaitis. - 2-asis papild. leid. - Kaunas, 1998. - 261, [1] p., [16] iliustr. lap

20.  Kančių keliu / Juozas Augustaitis. - Kaunas, 1994. - 188, [3] p

21.  Kraujo kelias [Vaizdo įrašas] / režisierė Asta Ramoškaitė. - [Vilnius], 2011. - 1 vaizdo įrašas DVD (40 min.)

22.  Kraupūs žodžiai / Ignas Meškauskas. - Kėdainiai, 1994-1996. - d

23.  Kryžiaus kelias aplink Lietuvą / Birutė Žemaitytė. - Marijampolė, 2000. - 767, [1] p

24.  Lietuva 1991.01.13 / [Spaudos departamentas]. - Vilnius, 1991. - 79 p.

25.  Lietuviškos svotbinės dainos / užrašytos Antano Juškos. T. 1. - 1955. - 871, [1] p.

26.  Lietuviškos svotbinės dainos / užrašytos Antano Juškos. T. 2. - 1955. - 749, [3] p.

27.  Lietuvos dailės ir architektūros istorija / Tadas Adomonis, Klemensas Čerbulėnas. [D.] 1 : Nuo seniausių laikų iki 1775 metų / Tadas Adomonis, Klemensas Čerbulėnas. - 1987. - 326, [1] p., [20] iliustr. lap

28.  Mano gyvenimas su Juozu Paukšteliu / Bronė Paukštelienė. - Vilnius, 1991. - 241, [2] p

29.  Netekėk, saulele / J. Paukštelis. - Vilnius, 1963. - 462, [1] p

30.  Partizanai / Juozas Daumantas. - Fotogr. leid. - Vilnius, 1990. - 574, [1] p., [16] iliustr. lap

31.  Pasidalinta duonos riekelė. - [s.1], 1999. - 127 p.

32.  Pirmieji metai / Juozas Paukštelis. - Vilnius, 1958. - 381, [1] p

33.  Toli paliko tėviškė / Stasys Eimutis. - Utena, 2002. - 203, [1] p

34.  Tremtinio Lietuva / [redakcinė komisija: Viktorija Daujotytė, Vytautas Kubilius, Jonas Strielkūnas]. - Vilnius, 1990. - 591, [1] p

35.  Trys paskaitos apie Lietuvą / Vytautas Landsbergis. - Vilnius, 2012. - 81 p

 

Paskutiniai eilėraščiai

Prieš metus, balandžio 5 d., mirė poetas Marcelijus Martinaitis.
Pluoštas paskutinių jo rankraščių - su atsisveikinimo nuojauta apie pasaulio grožį ir buvimo stebuklą.

Auksinis ruduo

 

Kažkur smuikuoja maestro

Auksinę rugsėjo melodiją.

Suvirpinti smuiko garsų,

Parkuose krenta lapai

Po praeivių kojomis.

 

Taip moterys keičia rūbus

Antroj gyvenimo pusėj.

 

Tai vasara numetė buvusius

Jau vystančius gražuolių rūbus,

Kuriuos gal tik vėjas netrukus pakels

Iš po kojų.

*

Tik noriu, kad mano diena

kas rytą sugrįžtų,

kad ir snieguota, purvina,

vėjuota,

bet grįžtų.

 

*

Šitą naktį eisiu į laukus

Ir galvosiu tai, ką vėjai pūs,

Ir kam gluosnio šakose spindės

Vieniša, šalta rudens žvaigždė.

Tarsiu tyliai: broli žiemkenty,

Dobile, paparti, – tik matyt

Noriu, tik be žodžių klausti,

Mintimis atliept į vėjo klausą.

O iš tavo, gluosni, nulaužtų šakų

Susikursiu ugnį vidury laukų

Ir budėsiu, rytas kol pabus, –

Šildysiuos už tuos, kurių nebus.

 

*

Nenoriu nieko neveikti po mirties –

Tiek amžių

Negalėsiu nieko pasakyt, kas vyksta.

 

Keista,

Juk ir iki gimdamas

Tylėjau, nieko nepasakiau.

Kodėl nebijau nebuvimo iki šiol?

 

 

Vienas eilėraštis

tad jei, žmogau, nuožmus likimas lėmė,

kad jau tikrai esi poetas, mėmė –

pėduok laisvai!

                   išmokytas kačių

 

Aidas Marčėnas

Kristijono Donelaičio gimtadienio šventė bibliotekoje

Pakalbintas apie artėjantį Donelaičio jubiliejų, M. Martinaitis kiek ironiškai samprotavo:  „Tokių asmenybių minėjimai dažnai būna panašūs į perlaidojimus: iš vieno laiko – į kitą. Štai K. Donelaitis dar kartą, bent simboliškai, bus atsikasamas – tik jau ne Tolminkiemyje, o Lietuvoje, ieškant bibliotekose ir bibliotekėlėse prieš kelis dešimtmečius išleistų, apibrizgusių, suskaitytų „Metų“. Ar ne lengviau statyti paminklus, rengti iškilmingus minėjimus, negu skaityti ir skaitant „tatai permanyti“? Nieko blogo iš anksto nesakau apie būsimą minėjimą, tik bijau, kad K. Donelaičio jubiliejus nebūtų panašus į mano minėtą perlaidojimą su iškilmingomis kalbomis, prašmatniais renginiais, ir netrukus užmirštamas.“


Paula Petrovaitė 3a

Rengdami poeto gimtadienio šventę mokyklos bibliotekoje nenorėjome jo dar kartą užkonservuoti ir paversti stabu. Norėjosi švęsti, kad Metai, Donelaičio plunksnai priklausantis pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys, tebėra mūsų kultūrą maitinantis gyvastingas šaltinis.

 

 

Gertrūda Valaikaitė 4b

 

  

Klausydamiesi XVIII a. klavesino muzikos, prisiminėme, kad poetas buvo itin muzikalus, klavesinus netgi pats meistravo, svečius dažnai džiugino savo kurta muzika. Įsivaizduojame Donelaitį labai archajiškai, nuošaliame Tolminkiemyje ganantį savo būrus, tačiau rašytojas vis dėlto gyveno „puderuotų ponaičių“ epochoje – vertino klasikų veikalus, klausėsi vargonų ir klavesino, ne tik liaudies dainų, kurias, beje, vertino gana skeptiškai. Šiuos Donelaičio kūrybos kontekstus atvėrė mokytojos Danguolės Civilkienės mokinių dailės darbų  paroda „Donelaičio žemė“. Joje kūrybingai perteikti ir Metų įspūdžiai.



Ernestas Kimantas 4b

Renginio metu  buvo pristatyta ir paroda, veiksianti bibliotekoje visus jubiliejinius Donelaičio metus. Pirmoji jos dalis – Žiemos rūpesčiai – primena Mažosios Lietuvos kultūrinio palikimo skaudulius. Karaliaučiaus krašte lietuvninkų kultūra vis dėlto sunyko; negrįžtamai nyksta ir materialiosios to  paveldo formos. Neseniai grėsmė buvo iškilusi net Donelaičio atstatytai bažnyčiai, kurioje įsikūręs poeto muziejus; jame ketinta įrengti stačiatikių cerkvę. O kokie rūpesčiai kamavo patį Donelaitį?  Ir Metai, ir kiti poeto užrašai liudija, kad labiausiai jam širdį užgaudavo socialinė neteisybė ir žmonių moralinis pakrikimas. Donelaitis, kaip tikras ganytojas, dažnai rūsčiai ir apmaudžiai atsiliepdavo apie savo parapijiečius, tačiau visą laiką rūpinosi jais: pastatė našlių namus, mokyklą, naują bažnyčią, o bylinėjimasis su dvaru dėl ganyklų gerokai apkartino paskutinius jo gyvenimo metus. Liūdino poetą baudžiauninkų degradavimas – slunkiškas pasyvumas, apsileidimas, girtavimas.  Itin sėslus ir uždaras poetas nepalankiai atsiliepė apie atsikėlėlių (austrų, vokiečių, šveicarų) papročius, nešioseną ir kulinarinį skonį. Praslinkus trims šimtmečiams, esame tų pačių rūpesčių erdvėje – svarstome, ar galime sukurti stabilių vertybių salą pasaulyje, kur viskas pašėlusiu tempu kinta ir niveliuojasi; ar galime sumažinti varganų ir nusivylusių žmonių socialinę atskirtį, išsaugoti savo tapatybę ir paveldą.

 

Tačiau aktualiausias Donelaitis išlieka kūrybiniu palikimu; dar kartą pasigėrėjome jo žiemos peizažais ir sodria pasakėčių kalba (nelengvus tekstus puikiai perteikė mokinės Marta Bagdžiūnaitė ir Miglė Nemanytė). Naujų temų pokalbiui atsirado surengus nedidelę viktoriną apie Donelaitį. Užpūtę gimtadienio žvakes (šimtmečiui po žvakę) renginio svečiai dar ilgokai klegėjo prie šventinio stalo; smagu, kad kalba savaime sukosi apie jubiliatą...