Paskutiniai eilėraščiai

Prieš metus, balandžio 5 d., mirė poetas Marcelijus Martinaitis.
Pluoštas paskutinių jo rankraščių - su atsisveikinimo nuojauta apie pasaulio grožį ir buvimo stebuklą.

Auksinis ruduo

 

Kažkur smuikuoja maestro

Auksinę rugsėjo melodiją.

Suvirpinti smuiko garsų,

Parkuose krenta lapai

Po praeivių kojomis.

 

Taip moterys keičia rūbus

Antroj gyvenimo pusėj.

 

Tai vasara numetė buvusius

Jau vystančius gražuolių rūbus,

Kuriuos gal tik vėjas netrukus pakels

Iš po kojų.

*

Tik noriu, kad mano diena

kas rytą sugrįžtų,

kad ir snieguota, purvina,

vėjuota,

bet grįžtų.

 

*

Šitą naktį eisiu į laukus

Ir galvosiu tai, ką vėjai pūs,

Ir kam gluosnio šakose spindės

Vieniša, šalta rudens žvaigždė.

Tarsiu tyliai: broli žiemkenty,

Dobile, paparti, – tik matyt

Noriu, tik be žodžių klausti,

Mintimis atliept į vėjo klausą.

O iš tavo, gluosni, nulaužtų šakų

Susikursiu ugnį vidury laukų

Ir budėsiu, rytas kol pabus, –

Šildysiuos už tuos, kurių nebus.

 

*

Nenoriu nieko neveikti po mirties –

Tiek amžių

Negalėsiu nieko pasakyt, kas vyksta.

 

Keista,

Juk ir iki gimdamas

Tylėjau, nieko nepasakiau.

Kodėl nebijau nebuvimo iki šiol?