Kristijono Donelaičio gimtadienio šventė bibliotekoje

Pakalbintas apie artėjantį Donelaičio jubiliejų, M. Martinaitis kiek ironiškai samprotavo:  „Tokių asmenybių minėjimai dažnai būna panašūs į perlaidojimus: iš vieno laiko – į kitą. Štai K. Donelaitis dar kartą, bent simboliškai, bus atsikasamas – tik jau ne Tolminkiemyje, o Lietuvoje, ieškant bibliotekose ir bibliotekėlėse prieš kelis dešimtmečius išleistų, apibrizgusių, suskaitytų „Metų“. Ar ne lengviau statyti paminklus, rengti iškilmingus minėjimus, negu skaityti ir skaitant „tatai permanyti“? Nieko blogo iš anksto nesakau apie būsimą minėjimą, tik bijau, kad K. Donelaičio jubiliejus nebūtų panašus į mano minėtą perlaidojimą su iškilmingomis kalbomis, prašmatniais renginiais, ir netrukus užmirštamas.“


Paula Petrovaitė 3a

Rengdami poeto gimtadienio šventę mokyklos bibliotekoje nenorėjome jo dar kartą užkonservuoti ir paversti stabu. Norėjosi švęsti, kad Metai, Donelaičio plunksnai priklausantis pirmasis lietuvių grožinės literatūros kūrinys, tebėra mūsų kultūrą maitinantis gyvastingas šaltinis.

 

 

Gertrūda Valaikaitė 4b

 

  

Klausydamiesi XVIII a. klavesino muzikos, prisiminėme, kad poetas buvo itin muzikalus, klavesinus netgi pats meistravo, svečius dažnai džiugino savo kurta muzika. Įsivaizduojame Donelaitį labai archajiškai, nuošaliame Tolminkiemyje ganantį savo būrus, tačiau rašytojas vis dėlto gyveno „puderuotų ponaičių“ epochoje – vertino klasikų veikalus, klausėsi vargonų ir klavesino, ne tik liaudies dainų, kurias, beje, vertino gana skeptiškai. Šiuos Donelaičio kūrybos kontekstus atvėrė mokytojos Danguolės Civilkienės mokinių dailės darbų  paroda „Donelaičio žemė“. Joje kūrybingai perteikti ir Metų įspūdžiai.



Ernestas Kimantas 4b

Renginio metu  buvo pristatyta ir paroda, veiksianti bibliotekoje visus jubiliejinius Donelaičio metus. Pirmoji jos dalis – Žiemos rūpesčiai – primena Mažosios Lietuvos kultūrinio palikimo skaudulius. Karaliaučiaus krašte lietuvninkų kultūra vis dėlto sunyko; negrįžtamai nyksta ir materialiosios to  paveldo formos. Neseniai grėsmė buvo iškilusi net Donelaičio atstatytai bažnyčiai, kurioje įsikūręs poeto muziejus; jame ketinta įrengti stačiatikių cerkvę. O kokie rūpesčiai kamavo patį Donelaitį?  Ir Metai, ir kiti poeto užrašai liudija, kad labiausiai jam širdį užgaudavo socialinė neteisybė ir žmonių moralinis pakrikimas. Donelaitis, kaip tikras ganytojas, dažnai rūsčiai ir apmaudžiai atsiliepdavo apie savo parapijiečius, tačiau visą laiką rūpinosi jais: pastatė našlių namus, mokyklą, naują bažnyčią, o bylinėjimasis su dvaru dėl ganyklų gerokai apkartino paskutinius jo gyvenimo metus. Liūdino poetą baudžiauninkų degradavimas – slunkiškas pasyvumas, apsileidimas, girtavimas.  Itin sėslus ir uždaras poetas nepalankiai atsiliepė apie atsikėlėlių (austrų, vokiečių, šveicarų) papročius, nešioseną ir kulinarinį skonį. Praslinkus trims šimtmečiams, esame tų pačių rūpesčių erdvėje – svarstome, ar galime sukurti stabilių vertybių salą pasaulyje, kur viskas pašėlusiu tempu kinta ir niveliuojasi; ar galime sumažinti varganų ir nusivylusių žmonių socialinę atskirtį, išsaugoti savo tapatybę ir paveldą.

 

Tačiau aktualiausias Donelaitis išlieka kūrybiniu palikimu; dar kartą pasigėrėjome jo žiemos peizažais ir sodria pasakėčių kalba (nelengvus tekstus puikiai perteikė mokinės Marta Bagdžiūnaitė ir Miglė Nemanytė). Naujų temų pokalbiui atsirado surengus nedidelę viktoriną apie Donelaitį. Užpūtę gimtadienio žvakes (šimtmečiui po žvakę) renginio svečiai dar ilgokai klegėjo prie šventinio stalo; smagu, kad kalba savaime sukosi apie jubiliatą...