Sigitas Geda
DELČIA RUDENĖ DEIVĖ
II
Aplink aukšti šakoti spanguolynai
per sapną kėlė spindinčias šakas
į sniego ūksmę... Jau ruduo,
ir aš sakau: o žeme,
dilgėlių, alksnynų,
rasoto svirplio balso
gaubiama, gražus
tasai spindėjimas:
nuskurę sodai,
gluosnynuos
šaltinių baltas amžius
tolima gama...
Regi pakalnę vario, žeme,
nuogą... Kuomet nueisiu,
sulapok šešėliais
aukštybėse sniegų... Dainuota jau,
ir vakarėja, alksni, tavo
sielos prašau,
to žalzganojo žiedo,
to visų žaliausio... Nenueik.
Numirę švyti žolės...
Vaikystės ąžuolas,– prašau
aš balso,– somnambulas, svirplio
dainoj alsuojanti dvasia... Ir vakaras,
dar palytėki mano veidą valanda vėsia...
Pavasarį regėjau aš
žibuoklę, dievo lapą
ji skleidė, skrajojo
pempė upių tamsumoj,
ugnies žiedais
ji buvo vainikuota,
o upės: kojos jūsų
visos sąnariais gėlėtais,
lygumomis jūs srūvat,
guosdamos vijoklį... Naktie,
Šešėlį duok man savo,
smilgą godžią smėly,
jos balsą: ugnies paūksmė čia,
ji rudenio vėlė... Ak, jau
baltieji smėliai
ties dangaus papėde,
kur mano siela – žemės dilgėlė...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą