KĖDAINIŲ ĮNAŠAS Į XVII A. LIETUVIŠKĄ RAŠTIJĄ – „KNYGA NOBAŽNYSTĖS KRIKŠČIONIŠKOS“

Biblioteka parengė nuolatinę ekspoziciją, skirtą "Knygai nobažnystės krikščioniškos" - XVII a.lietuviškos raštijos paminklui, dienos šviesą išvydusiam Kėdainiuose, po mūsų gimnazijos skliautais. Skelbiame keletą tekstų, atskleidžiančių kultūrinį knygos kontekstą. Ypač dėmesio verta S. Jaugelio Telegos dedikacija J. Radvilai - pirmoji originali lietuviška eiliuota panegirika. Parodoje taip pat galite susipažinti su 2004 m. D. Pociūtės parengtu faksimiliniu Knygos leidimu.  

KĖDAINIŲ EVANGELIKŲ REFORMATŲ BAŽNYČIA. MENKARSKIO LITOGRAFIJA

PRAKALBA Į MALONŲJĮ SKAITYTOJĄ KRIKŠČIONĮ

Matydami, kaip didžiai trūksta lietuviškų knygų, skirtų kasdieninėms krikščioniškoms pamaldoms, ir turėdami šiam reikalui spaustuvę,  tik ką neseniai įsteigtą Kėdainiuose didelėmis jo Malonės Kunigaikščio, Vilniaus Vaivados ir lauko Etmono lėšomis, vedami ganytojiškos pareigos, kad augtų Dievo šlovė ir būtų išganytos mūsų tautos žmonių sielos, mes, vyresnieji lietuvių surinkimų prižiūrėtojai ir ganytojai, nutarus mūsų Provincijos sinodui, išleidžiame į šviesą šią „Psalmių“, „Dvasiškųjų giesmių“, „Evangelijų pamokslų“ bei „Krikščioniškųjų maldų“ knygą ir štai ką apie ją informuojame.

Pirma. Turi „Psalmyną su giesmėmis“ dievobaimingo vyro, Kėdainių burmistro ir pasauliečio tų surinkimų Senjoro ex Civico ordine Pono Stepono Jaugelio Telegos triūsu puikiai išverstą iš lenkiško giesmyno į lietuvių kalbą, o šviesios atminties mūsų surinkimų Žemaičių Vyskupystėje Superintendento ir Kėdainių bažnyčios ordinaro Kunigo Samuelio Tomaševskio pritaikytą prancūziškoms melodijoms ir gaidoms, po to mūsų peržiūrėtą ir ištaisytą. Taigi kaip Lenkija savo Kochanovskių, Rėjų, Vokietija – savo Lobvaserių, Prancūzija – savo Maro, taip Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė šiuo mūsų kėdainiškių poetų „Psalmynu“ neabejojamai gerai gali naudotis.

Antra. Turi „Sekmadienių evangelijas“ su trumpučiais jų pamokslėliais. Mes patys jas parinkome, išdėstėme ir pritaikėme pamokslams pagal šviesios atminties Kunigo Gžegožo iš Žarnoveco, kadaise didžiai nusipelniusio bažnyčiai vyro, veikalą, labai naudingą ir reikalingą tikėjimui sutvirtinti ir dievobaimingumui ugdyti.

Trečia. Čia rasi „Pasakojimą apie Jėzaus kančią ir mirtį“, turtingą lobyną visokių pamokymų ir paguodų, išganingą sveikatos ir ligos, sėkmės ir nesėkmės, būties ir mirties valandą.

Ketvirta. Be to, turi  „Maldas krikščioniškas“, skirtas kiekvienam laikui, ir tiek visuomeninėms, tiek namų ūkio reikmėms: užėjus sausrai ar darganai, per sėją ar pjūtį ir t.t. Visa tai galėsi sužinoti iš išsamaus rejestro.

Penkta. Taip pat čia pridėtas „Katekizmas mažas, arba trumpas pamokslas tikėjimo krikščioniško“, labai reikalingas paprastiems žmonėms, jaunimui ir samdytai šeimynai. O surinko šiuos dalykus adusum at praxim Dievo bažnyčiai nusipelnę ir garbingi vyrai – Užnerio surinkimų Superintendentas ir Žemaitijos Vyskupystės Administratorius, Biržų Kunigas Samuelis Minvydas ir Žemaičių Konsenjoras, Naujamiesčio Kunigas Jonas Božimovskis.

Errata, arba klaidos. Jei kokių aptiksi, atsiradusių dėl spaustuvės nepatyrimo spausdinant svetima kalba, turėdamas praevia prudentia, galėsi lengvai pataisyti. Tad būk malonus, mielas Skaitytojau, o šį mūsų darbą sveikas ir laimingas naudok savo išganymui.

Vertė R. Koženiauskienė

JO MALONYBĖS ŠVIESIAJAM KUNIGAIKŠČIUI

IR VALDOVUI, PONUI JONUŠUI RADVILAI,

ŠVENTOSIOS ROMOS IMPERIJOS BIRŽŲ IR DUBINGIŲ KUNIGAIKŠČIUI, NEVELIO IR SEVEŽO PONUI, VILNIAUS VAIVADAI, LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS LAUKO ETMONUI, KAZIMIERO, BORISOVO, KAMENECO, SEIVŲ, BISTRYČIOS, RIETAVO, VILKIJOS, LIUBEČO, LOJOVO SENIŪNUI, MŪSŲ MALONINGIAUSIAM PONUI IR GERADARIUI

Šviesiausiasis Kunigaikšti, maloningasis mūsų Pone ir Geradari,

savo valdose Lietuvoje iki šiolei ne tik gausiomis lėšomis rėmei šviesiausiųjų protėvių lėšomis įsteigtus surinkimus ir mokyklas, juose per pamaldžius mokytojus tiek visur, tiek ypač tarp savo pavaldinių (kurie adinstar Dovydo pavaldiniai, plaukė „turmatimad Portas Hierosolimorum“, o čia garsiai maldavo Dievą abiejų šalių ramybės, geros sveikatos ir laimingos kloties savo valstybei) sėkmingai didindamas Dievo šlovę ir žmonių sielų išganymą, o būtent: surinkimą ir Kėdainių mokyklą sustiprinai tinkamais ir mokytais vyrais, be to, pritraukei į juos daug klausytojų ir įvairių luomų bei tautybių jaunimo, bet ir neseniai ten SPAUSTUVĘ – „magnum at pene Divinum, universoterrarum Orbi concessum beneficium“, iš kurios išeina ir ši šventa, didžiai tarnaujanti išganymo džiaugsmui knyga,- tarsi kokie pirmieji spaudos ir darbo vaisiai, - pažymėta Jūsų Kunigaikštiškos Malonės vardu ir laimingo įvažiavimo į Lietuvos sostinę ženklu.

Priimki tad, Šviesiausiasis Kunigaikšti, ne tiek mūsų, kiek greičiau savo paties pamaldumo ir dosnumo darbą, šį, tiesą sakant, menkutį, bet labai reikalingą ir naudingą mūsų, lietuvių, krašte vaisių; ir priimk linksma širdimi ir veidu; priimk tuos savo spaustuvės prima specilegia malonia ranka, o lietuvių surinkimai, džiaugsmingai priėmę šią knygą Viešpaties šlovės padidinimui, savo ir Jūsų Kunigaikštiškos Malonės pavaldinių išganingai naudai, iš jos visados prašys Viešpatį Dievą ilgo laimingo gyvenimo šiems visiems šviesiesiems Jūsų Kunigaikštiškos Malonės namams, be to, geros kloties Vaivados ir Etmono tarnyboje.

Dėl to mes, Dievo tarnai ir nuolankūs maldautojai, savo ganytojiškos pareigos vedami, sacrosancte pasižadame Jūsų Kunigaikštiškajai Malonei, Dievui laiminant, vadovauti ir būti pavyzdžiu kitiems, kartu atsiduodami Jūsų Kunigaikštiškos Malonės, mūsų maloningiausio Pono ir Geradario, maloningam gailestingumui. Kėdainiuose, 1653 Viešpaties metų

gegužės 1 d.

Jūsų Kunigaikštiškos Malonės, Pono, Geradario ir mūsų maloningojo Globėjo nuolankūs tarnai ir maldautojai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės surinkimų vyresnieji prižiūrėtojai ir kunigai.

Jonušas Radvila jaunystėje. David Bailly portretas, 1632

Steponas JaugelisTelega

ant herbo Kunigaikšcio jo Mylistos

Tavi, iškėstasparni, o Ereli juodas,

Tris širdy triūbas turįs, garsį šlovę duodąs,

Jonuše Radvilai, Kunigaikšti, Pone,

Vaivada Vilniaus, didis Lietuvos Etmone!

Tau likta saulėn žiūrėt aštriai ir pažinti

Dievą duotą ir drąsiai tiesą išpažinti.

Tą juog myli, o tiesos Ano neatstoji,

Tarnus jo, kaip priguli, mielai šėnavoji.

Tavo šlovės Bažnyčioj visad pabažnybė,

Tavo šlovės apgintoji Tėviškėj stiprybė,

Tu nes po sparnais savo Dievo žodžiui vietą

Duodi, todėl pagirtas esi ant šio svieto.

Bažnyčiai, jos reikmenie esi Geradėju,

O Tėviškės nuspaustos stipriu Apgynėju.

Tau tada, Kunigaikšti, duodas tos Knygelės,

Psalmai, Evangelijos, Maldos ir Giesmelės.

Priimk, prašau, tą Knygą nuo mūsų meilingai,

Klausyk žodžio, melsk Dievą, giedok   nuoširdingai.

Lobauk, pasenk, o ilgai gyvenk, neregėdams

Pikta, loskoje Dievo ir žmonių šlovėdams!

  

STEPONAS JAUGELIS TELEGA (apie 1600–1668)

Žymus reformatų evangelikų veikėjas, miestiečių luomo atstovas, rašęs lietuvių kalba, vienas iš gabiausių XVII a. lietuviškų giesmių kūrėjų ir vertėjų.

Žinoma, kad buvo Baltraus Jaugelio, praminto Telega, sūnus, turėjo žemės sklypą tuose pačiuose Babėnuose, kur apie 1527 m. bajorų šeimoje gimė M. Daukša. Steponas Jaugelis Telega buvo pasiturintis miestietis, vertėsi prekyba, valdė kelis dvarelius ir palivarkus.

1628–1642 m. Evangelikų reformatų bažnyčios Kėdainių sinodo iždininkas, nuo 1640 m. – sinodo senjoras pasaulietis, 1648 m. – Kėdainių gimnazijos rektorius. Nuo 1648 m. Karaliaučiaus universitete studijavo teisę. 1631 m. išrinktas burmistru šias pareigas ėjo iki mirties. S. Jaugeliui Telegai dirbant burmistru įkurtos popieriaus dirbtuvės, prie Kėdainių mokyklos atidaryta spaustuvė. S. Jaugelio Telegos palaikai ilsisi Kėdainių evangelikų reformatų bažnyčios rūsyje.

S. Jaugelis Telega labiausiai nusipelnė lietuvių raštijai. Sykiu su bendraminčiais jis parengė spaudai ir 500 egz. tiražu išleido „Knygą nobažnystės krikščioniškos“(1653 m., kontrafakcinis leidimas 1684 m.), iš lenkų kalbos išvertė svarbiausią knygos dalį – „Psolmay Dovida Szwenta“ (sudaro 80 psalmių ir 160 giesmių), kuri tapo lietuvių evangelikų reformatų XVII a.-XVIII a. giedamosios liturgijos pagrindu. Parašė pirmą eiliuotą lietuvišką dedikaciją, kuri skirta kunigaikščiui Jonušui Radvilai; yra ir kelių originalių giesmių autorius.

Kėdainių burmistro S. JaugelioTelegos karsto epitafija

Domus omnium mortalium sepulcrum.

(Namai visų mirtingųjų – kapas.)

Čia guli Stepono Telegos kūnas;

Palaikams vietos užtenka – pamaldumui trūksta.

Nuo senųjų Jogailaičių /laikų/ niekad neaptemdytas,

Jo vardas  puošė ir vedė giminę.

Labai artimai savo gyvenimą susiejo su dora,

Todėl jį garsiai kruvinom ašarom apraudame.

Lietuvoje didžiu ir atmintinu Maro tapo,
Savo pašvęstą darbą - maldų knygą paliko.

Mokėjo išmintingai patarti ir visur

Pareigingai kaip konsulas darbavosi.

Garbingai sūnums perleidęs pareigingumą

Ir savo tviskantį vardą,

Iš dukterų džiaugsmą per dorus

Žentus apturėjo, kurie nuo šiol

Ir antkapyje pareiškia šiuos žodžius:

Čia ilsisi mylimojo Gimdytojo galva.

Kiti Knygos rengėjai

Samuelis Minvydas (1602–1660) 

Vienas iš „Knygos nobažnystės” rengėjų, kelių reformatų religinių veikalų vertėjas. Manoma, kad jis paskatino S. Chilinskį į lietuvių kalbą išversti Bibliją. 1653 m. kartu su S. Božimovskiu ir S. Tamošausku parengė ir Kėdainiuose išleido tris reformatų knygeles: „Katekizmą“, kuris vėliau atskira dalimi buvo įtrauktas į „Knygą nobažnystės”, „Maldas Krikščioniszkas Wisokiam meatny” ir „Summa arba Trumpa Iszguldima Ewangeliu Szwentu”.

Spėjama, kad S. Minvydas mokėsi Lietuvoje ir užsienyje. 1626 m. dirbo katechetu Šiluvoje, 1628 m. – Radvilų rūmų (spėjama, kad Biržų) pamokslininku, 1629 m. paskirtas Seirijų evangelikų reformatų bažnyčios administratoriumi. Šias pareigas ėjo nuo 1630 iki 1635 metų. Kartu dirbo ir evangelikų sinodo notaro darbą. 1637 m. paskirtas Biržų pamokslininku, išrinktas Žemaičių senjoru, 1638 m. – Užnerio senjoru. Dalyvavo 1660, 1633-1635 metų Vilniaus sinoduose. Mirė Liubčėje, netoli Naugarduko.

Samuelis Tamošauskas (apie 1605 – 1650)

Geras lietuvių kalbos žinovas, evangelikų teologas. Mokėsi Biržuose, materialiai remiamas Lietuvos evangelikų reformatų, studijavo užsienyje. Spėjama, kad 1630 m. Prancūzijoje buvo ordinuotas evangelikų reformatų kunigu. Tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, o kitais metais buvo paskirtas Kėdainių evangelikų parapijos kunigu. Garsėjo kaip aktyvus reformacijos šalininkas. Nuo 1638 m. – evangelikų reformatų Žemaičių distrikto superintendentas. Nuo 1631 iki 1650 m. dažniausiai pirmininkaudavo visiems evangelikų sinodams Kėdainiuose. Kartu su J. Božimovskiu ir S. Minvydu Kėdainiuose išleido tris evangelikų reformatų maldų knygeles. Dalyvavo rengiant „Knygą nobažnystės krikščioniškos“. Mirė Kėdainiuose.

Jonas Božimovskis (vyresnysis)(1610–1673)

Reformacijos judėjimo Lietuvoje veikėjas, lietuvių raštijos puoselėtojas. Nuo 1626 m. mokėsi Slucke, vėliau – evangelikų alumnate Šiluvoje. 1631 m.iš Šiluvos buvo perkeltas į Kėdainius, kur dirbo katechetu. 1632 m. Kėdainių sinodo nutarimu pasiųstas studijuoti į užsienį – įstojo į Utrechto universitetą. 1636 m. studijavo Leidene. 1638 m., baigęs aukštuosius mokslus, buvo ordinuotas kunigu; sugrįžęs į Lietuvą buvo paskirtas Naujamiesčio klebonu. 1653 m. J. Božimovskis, išrinktas Žemaičių senjoru, atvyko dirbti į Kėdainius. Tuo pat metu ėjo ir

1663 m. jam paskirtas Vilniaus senjoro pareigas. Kėdainiuose nemažai laiko skyrė literatūriniam ir leidybiniam darbui. 1653 m. kartu su S. Minvydu ir S. Tamošausku sudarė „Katekizmą“, kuris atskira dalimi buvo įtrauktas į „Knygą nobažnystės”. Tais pačiais metais su tais pačiais autoriais spaudai parengė leidinį „Maldos krikščioniszkos Wisokiam meatuy…” ir „Summa arba trumpas iszguldimas Ewangeliu Szwentu…”. Šie religiniai skaitiniai išversti iš Jurgio Žarnowco„Postilės“.

J. Božimovskis vertė ir Naująjį Testamentą, tačiau pabaigti šio darbo nespėjo - jį kartu su Samueliu Bitneriu tęsė sūnus Jonas Božimovskis. Biblijos vertimo rankraštis sudegė 1681 m. per Biržų klebonijos gaisrą.

„Knygos nobažnystės krikščioniškos“ XVII a. dydžiu nepranoko nė vienas kitas lietuviškas leidinys, tad jo leidyba rūpinęsis kunigaikštis turėjo Kėdainiuose įsteigti specialią spaustuvę, parūpinti jai patalpas, įrengimus, surasti lietuviškai mokantį arba norintį kalbos išmokti spaustuvininką.

Joachimas Jurgis Rhetas – žymus spaustuvininkas iš Dancigo (Gdansko), kunigaikščio Jonušo Radvilos kvietimu į Kėdainius atvykęs 1651 m. Rhetas buvo kilęs iš spaustuvininkų šeimos, jo tėvas save vadino Rhete. Nėra žinoma, ar Joachimas Jurgis išmoko lietuvių kalbą, ar tik jos pramoko, ar turėjo lietuviškai rašyti mokantį pagalbininką, tačiau akivaizdu, kad „Knygoje nobažnystės krikščioniškos“ pasitaiko nedaug klaidų.