Žiema yra Tavo paskutinis laiškas – liūdnas ir nebeatsakomas.
Data: pėdsakai kely, sušalę ir nebeįskaitomiTarp kūno ir amžinybės.
Alfonsas Nyka-Niliūnas (tikr. Čipkus, 1919-2015) – poetas, kritikas, vertėjas, vienas iš svarbiausių lietuvių emigracijos rašytojų. Gimęs ir augęs Aukštaitijoje netoli Utenos, studijavo humanitarinius mokslus Kauno, vėliau Vilniaus universitetuose. 1944 m. frontui priartėjus prie Lietuvos pasitraukė į Vokietiją; tęsė studijas Berlyno, Tiubingeno ir Freiburgo universitetuose, mokytojavo lietuvių gimnazijoje, išspausdino pirmąjį eilėraščių rinkinį ir pirmuosius kritinius straipsnius. 1949 m. kartu su dauguma kitų lietuvių emigrantų persikėlė į JAV, kur ilgus metus dirbo didžiausioje pasaulyje Kongreso bibliotekoje Vašingtone.
T. Venclova:
Griežta, santūri, rafinuota, bet valinga Nykos poetinė kalba išreiškia griežtą, santūrų ir valingą pasaulėvaizdį: išreiškia pačia savo materija ir sandara, kiekviena garsų samplaika, kiekvienu žodyno savotiškumu, kiekvienu sintaksės lūžiu. Visoje savo kūryboje poetas kalba apie tremtį. <...> Žmogus – tarsi Hiobo knygoje, gnostikų, senųjų krikščioniškų mistikų ar Safedo atsiskyrėlių sistemose – pačiu savo buvimu pasaulyje yra ištremtas, atskirtas nuo ontologinės pilnatvės, į kurią jis gali ir privalo veržtis, neturėdamas garantijų, kad ją pasieks. <...> Tolimų šalių ir epochų įvykiai virsta amžinos egzistencinės situacijos modeliu ar formule. Kultūra šiame pasaulyje paprastai tėra pairusi sinchronija , o gamta – abejingas žmogui, neigiantis ir žlugdantis jį ritmas, nebent retkarčiais dovanojąs ekstazės mirksnį <...>
Vienintelis atsakymas į šį pasaulį – beviltiška kova, ištikimybė sau ir artimui, atsparumas ir ištvermė be iliuzijų; vienintelė žmogaus atsakomybė – stoiškai atstatinėti ir artinti būties pilnumą, kuris kartais – be jokių garantijų – blykstelėja spindulyje, linijoje, žodyje.
