Šiaurės šalių bibliotekų savaitė

 

2014 m. tema - TROLIAI ŠIAURĖJE

Lapkričio 10 d. 8 val. skaitykloje

Auštant.  Šiaurės literatūros puslapiai žvakių šviesoje.

Mėgstamų kūrinių ištraukas skaito mokiniai ir mokytojai.

 

Tamsiuoju metų laiku jaukiame gyvos šviesos rate skaityti, dalintis istorijomis - sena šiauriečių tradicija, jau kelinti metai gaivinama ir Lietuvoje. Šių metų Šiaurės šalių bibliotekų savaitės tema - troliai, mitinės kalnų būtybės, artimos mūsų kaukams. Jie minimi jau seniausiuose skandinavų tekstuose. Vieną tokių - viduramžių skaldo Eilivo Gudrunarsono  „Toro drapą“  - ir parinkome mokiniams pirmai pažinčiai su skandinavų literatūros istorija. 

Kiekvieno Skandinavijos valdovo dvare buvo skaldų (IX a. daugiausia norvegai, vėliau islandai), kūrusių įmantrios formos panegirikas valdovo garbei. Žodis skáld etimologiškai siejamas su vid. vokiečių žemaičių schelder „klajojantis muzikantas“, vid. nyderlandų schelder „pašaipūnas“, vid. vok. aukštaičių schelta „sakantis pajuokiančias eiles“, vok. schelten „barti, plūsti, įžeisti“, angl. scold, isl. skálda „išjuokti, įžeisti“, bei senovės airių scel „pasakojimas“, kimrų chwedl „pasakėčia“. Taigi pirminė žodžio skáld reikšmė galėjo būti „pašaipūnas, žmogus, kuriantis pajuokiančias eiles“. 

„Toro drapa“ - bene sudėtingiausias skaldų poezijos pavyzdys. Poetinis „Toro drapos“ vertimas lietuvių kalba pasirodė labai neseniai; tai tik bandymas atkurti skaitytojui įspūdį, bent kiek panašų į tą, kurį originalas galėjo daryti autoriaus amžininkams. Vertimą labai sunku skaityti, be išankstinio pasirengimo jo beveik neįmanoma suprasti. Iš tiesų, skaldų poezija — tai galvosūkis, kurį reikia kantriai spręsti, ieškant vidinių rimų, dėliojant įprastine tvarka žodžius, šifruojant keningus. Dr. R. Ruseckienė rašo, kad poemos turinys gali būti suvokiamas skirtingai, priklausomai nuo to, kaip iššifruojamos specifinės skaldų poetinės kalbos figūros — keningai.

 74. Toras tvirtas žygin

Netruko su Lokiu

– Jie sutriuškint troško

Tornos bernus – traukti.

Idžio sodžiaus svečias,

Hrungnirą nurungęs,

Iš Asgardo leidos

Tiesiog trolių pastogėn.

75. Galdro deivės kreiva-

-mintis apkabintas

lenkė kelian žengiant

ir Rognirą mūšio.

Tas, kur kerta mergą

Marių aro dvaro,

– Odino midų giedu! –

per viržynę mynė.

Reikia pripažinti, kad gliaudyti šiuos riešutėlius buvo nelengva, bet labai įdomu.

 

 

 

 

Kitų lankytojų paprašėme, kad paskaitytų savo mėgstamiausių skandinavų rašytojų knygų ištraukų.
 

Klausantis S. Lagerliof "Portugalijos karaliaus",  "Sagos apie Gestą Berlingą", P. Hoego "Panelės Smilos sniego jausmo", P. Petersono "Vogti arklius" ištraukų, pro petį žvelgė lietuvių dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės piešti simpatiški troliai - puikios iliustracijos rašytojos Violetos Palčinskaitės apysakai  „Muzika troliui“.

 

14 val. skaitykloje

Islandija. Slaptieji trolių lobiai.

Mokytojos  Vidos Antanavičiūtės fotografijų parodos atidarymas

Trolių temą tęsė matematikos mokytojos Vidos Antanavičiūtės vasaros kelionės po Islandiją įspūdžiai. Nuotraukose ji daugiausia fiksavo įstabų gamtos grožį - spalvingus peizažus, vėjo sukurtas akmens ir ledo skulptūras, beribių platybių išryškintą skurdžios augmenijos gyvastį.

Ypač Vidą žavi pagarbus islandų požiūris į savo kalbą, ori laikysena, rūpestingas ir tausojantis santykis su aplinka. Islandai, pasak Vidos, nesistengia atrodyti,- jie būna.

 

VIDA ANTANAVIČIŪTĖ:

 

Vasara be kelionių – ne atostogos. Keliauju jau nuo mokyklos laikų. Studijų metais netoli – Ryga, Talinas. Vėliau – buvusi Sovietų Sąjunga. Tolimiausias taškas į rytus – kaimelis netoli Mongolijos sienos. Atkūrus nepriklausomybę atsivėrė keliai ir į Vakarus.

 

 

Islandija sužavėjo netikėtumais. Skridom į salą Atlanto vandenyne, o patekom į Mėnulį. Pilkšvą, juosvą peizažą netrukus pakeitė Marso spalvos – rausvai rudos uolienos. Akys vienusyk aprėpia ir ledynų dykras, ir sodrią ganyklų žalumą. permainingas, nenuspėjamas ir Islandijos oras; tikiesi lietaus iš pajuodusio, apsiniaukusio dangaus, tačiau jį staiga nutvieskia saulė, o liūtis ateina iš priešingos pusės... Tikiuosi, kad šią nuotaikų ir spalvų kaitą pavyko užfiksuoti nuotraukose.

 

 

 

 

Dar svarbu paminėti, kad kelionėse ypač svarbu bendražygiai. Tarp keliaujančių pėsčiomis blogų žmonių nebūna. Visi draugiški, nuoširdūs, linksmi. Ši kelionė – tai dvi savaitės juoko ir įveiktų sunkumų džiaugsmo.

 

 

 

 P.S. Dėkojame Vidos bendrakeleivėms Aušrai Marcinkienei ir Palmirai Petrauskaitei, kurių nuotraukomis papildėme šią publikaciją.