145-osioms Vaižganto gimimo metinėms

Vaižgantas apie save ir literatūrą

 

(Iš atsakymų į Naujosios Romuvos anketą „Mūsų literatūros linkmės“)

 

Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek konkrečiai nemylėjau, deja, nei paties Pono Dievo, prisipažįstu, nors ir be to prisipažinimo visiems tai aišku, kiek slieko širdžia tą velėną, po kurią aš štai jau septintą dešimtį metų landžioju.

Aš sugrįžau į tiesiogią savo vagą – rašyti taip ir todėl, kaip ir kodėl Mikalojus Katkus parašė žymųjį savo etnografinį veikalą „Balanos gadynė“. Ak, Dieve mano, koks senis Katkus man artimas, koks tiesiog maniškas – minties ir širdies brolis! Kaip gaila, kad jis apie balanos gadynę nepradėjo kalbėti prieš 10 metų: būtų mane įstatęs į tikrąjį kelią, kuriuo dera ieškoti etnografinių „diemenčiukų“. Jei visą etnografinę medžiagą būčiau išdėstęs Katkaus metodu, būčiau pridaręs vertingesnių veikalų neg dabar, įberdamas saują jos į kibirą beletristinio vandenužio.

 

Mano emocijos visai ne moderninės. Moderninės mane pražildė trijų dešimtų trejų metų. Teko per daug pykti, per daug spyriotis, visa siela sirgti; teguodė ir tegaivino mane – balanos gadynė. Aš, kaip ir Katkus, teesame savo gimtojo krašto, savo tautos, savo velėnos sliekai. Aš nieko daugiau nenorėjau, jokio kito uždavinio nenujaučiau, kaip leisti per save, per kultūrintą sielą ir protą primityvųjį savo giminės būdą ir padaryti jį aukštesnei kultūrai paruoštą, kaip sliekai kad paruošia bergždžią žemę dirvožemiui.

 

Reikia naujų talentų, ne naujų srovių. Nėra gyvo vandens, nėra ir srovės. Dėl to ir naujoji mūsų literatūra – besrovė. Jei kas po savim pašlapina, tai dar ne srovė: srovė teka ir neša.

 

Vaižgantas, Raštai, t. 21, parengė Eligijus Daugnora, Ilona Čiužauskaitė, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 339–345, 481–482.

 

 Biblioteka ką tik gavo cituotą Vaižganto Raštų tomą.
 

Skaitykloje iki lapkričio 1 d. veikia rašytojui skirta paroda "Gyvenimas man rodos tiek tevertas, kiek mes juo džiaugiamės..."